Iškart nuo pirmų minučių mus pradėjo spausti. Nu ir tegul spaudžia, jokių pavojingų epizodų ir viskas ramu. Bet jau tada pastebėjau, kad žaisti nenorim. Jų žaidėjai priimdavo kamuolį laisvai, apsisukdavo, atiduodavo perdavimą toliau arba darė kitą sprendimą. Tai kėlė nerimą. Luris ir Donce visiškai buvo išjungti iš žaidimo, o tai ir buvo pats didžiausias blogis.

Nuo centro saugų arba kitų žaidėjų jie skirstydavo kamuolius toliau. Bet nebuvo viskas taip blogai. Jie žaidė agresyviau, bet pirmas pavojingas momentas kilo, kai Rokas pabėgo vienas prieš vieną vartininką. Deja, bet vartininkas vietoje. Užmiršau paminėti, kad vienoje atakoje Kesha spėjo blokuoti smūgį, kuris buvo labai pavojingas.

SFL tinklapyje išsakyti pasisakymai apie antifutbolą iš kažkokio Egidos mane supykdė nerealiai. Važiuojant į rungtynes buvau labai piktas ir tikėjausi, kad mes tikrai juos nugalėsim.

Rungtynės prasidėjo gerai, bet ne taip kaip tikėjausi. Apylygis žaidimas ir jokių šansų pasižymėt. Po truputėli perėmėm iniciatyvą ir pradėjom žaisti geriau. Labai pavojingų momentų nesukūrėm, tačiau buvo malonu, kad pradėjome žaisti geriau. Dar atsimenu, kad paskubinau Marčių, nes žaidėm geriau ir reikėjo juos paspausti dar labiau. Ir štai po šių mano žodžių praleidžiam įvartį. Ir dar kokį!!!

Rungtynės prasidėjo mūsų atakomis, aišku, jos nebuvo labai pavojingos, bet pirmas 10-12 minučių mes kontroliavom situaciją.

Ką pasakyti apie aikštę? Ji, nors ir truputi išlyginta, bet vis dėlto kėlė daug sunkumų.

Šiaip laikas bėgo ir nei mes, nei Legionas nekeldavo problemų gynybai. Nuo 20 minutės Legiono atakos tapo įdomesnės. Jų sena taktika - atiduoti aukštą perdavimą į priekį puolėjams. Dėl aikštės nelygumų gynėjai pradėjo klysti dažniau. Jei net Marčius nepataiko į kamuolį arba kai jis praslysta po padu, tai jau rimtas signalas :)

Susitikimas su Advoco jau nepirmas ir komandos viena kitai gana smarkiai pažystamos, tiesa šiuo metu pasistiprinusios ir šiek tiek rimtesnės. Nors registracija į varžybas vyko vangiai susrinkome beveik idealiai, tik kaip dažniausiai nepasirodė Lauris ir Jarka :)

Rungtynės prasidėjo aktyviu priešininkų spaudimu – turbūt priešininkai norėjo mus nustebinti greitu įvarčiu... Na, mes juos pasitikome, sustabdėme jų aktyvius puolėjus ir tada jau pradėjome mums parankesnį žaidimą... Tada ir prasidėjo mūsų valdymo laikotarpis: tiek vienu, tiek kitu kraštu aktyvios atakos, Vytukas kala pirmąjį įvarti ir komandoje pasigirsta pirmi džiaugsmo šūksniai... Po kurio laiko nuo atsarginių suolelio pakilę Egis ir Tomashas sužaidžia puikią situaciją: Egis iš kairio krašto dešine koja kabina kamuolį ant galinės štangos, o ten lyg garvežys įsibėgėjęs Tomashas smeigia su galva tokį vinį į priešininkų vartus, kad daugelis net su koja tokio nepramuštų (vos tinklas neplyšo). Nuotaika gera, gynyboje tvarkomės normaliai, šluojam visus jų mėginimus užlipti. Tada apsirijėlis Mira (turbūt karbonadai lipt į viršų pradėjo) pradeda savo burbėjimus – berods Donce pasitaikė po ranka. Įdomu tai, kad aš buvau šias rungtynes visus raminantis žaidėjas (čia ruputį pasikėliau markę). Kėlinio gale Tapyrai bando pademonstruoti savo garsųjį totalųjį puolimą, gal 3-4 kampiniai prie mūsų vartų bet viskas baigiasi ramiai...