Grigiškių Grand Stadium, 2009 04 20 Kick-off: 18.30

Kaip ir visada, mes neskubėdamai pradėjom žaidimą. Kaip aš sakau: čiupinėjom varžovą.

Taip prabėgo 10–15 minučių. „Reaktorius“ buvo aktyvesnis aikštėje. Kamuolys dažniausiai buvo pas juos, tačiau apie kažkokių pavojingų momentų sukūrimą net nebuvo kalbos.

Labai aktyvus buvo jų puolėjas, Nr. 88, tačiau kaip sakoma: „Futbolas yra Komandinis žaidimas“. Visi jo prasiveržimai baigdavosi arba Miros, arba Marčiaus kojose.

Nuo 15 minutės mūsų puolamieji veiksmai tapo aktyvesni. Mes žymiai dažniau pradėjom lankytis jų aikštės pusėje ir žaidimas beveik išsilygino.

Taip kėlinys ir būtų pasibaigęs, jei ne dvi mūsų klaidos. 1-ojo kėlinio pabaigoje, tas pats Nr.88 išbėgo vienas prieš vieną su manim, tačiau nepataikė į vartus ir paskutinę minutę, kai Vytas nesustabdė kamuolio.

Antras kėlinys buvo panašus į pirmąjį. Ir mūsų, ir jų atakos pasibaigdavo kažkur 18–20 metrų iki vartų. Nors antrą kėlinį žaidėm prieš vėją, tačiau didesnių problemų sukeldavo saulė, kuri retkarčiais išlįsdavo iš po debesų.

Įpusėjus antram kėliniui, jų saugas sužaidė labai neapgalvotai ir, už sąmoningą smūgį Vytui per kojas, gavo raudoną kortelę. Atrodė, kad šitas momentas turėjo palaužti „Reaktorių“, tačiau komanda žaidė taip pat, lyg aikštėje būtų 11 žmonių. Tai davė rezultatų, kai kažkur apie 70 min., po kampinio praleidom įvartį. Mes padarėm net dvi grubias klaidas: nesužaidėm pirmo kamuolio ir palikom jų puolėja visiškai vieną.

Norėčiau dar paminėti, kad iki įvarčio mes turėjom dvi šimtaprocentines progas, tačiau Rokas nesugebėjo nuginkluoti jų vartininko išeidamas abu kartus vienas prieš vieną. O futbole jei neįmuši tu, tai įmuša tau.

Bet noras nepralaimėti davė vaisių ir paskutinę minutę po sumaišties jų baudos aikštelėje užsidirbome 11 m. Nors tai buvo ne Roko diena, tačiau mušti nusprendė jis. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad įmuš, nes būna dienų, kai nesiseka. Nors ir sunkiai, bet kamuolys atsidūrė tinkle.

90 min. 1:1

Dėl ko laimėjom per baudinių seriją?

Atsakymas labai paprastas. Mušėm be jokių emocijų. Tai reiškia, kad netgi pralaimėjus nebūtų didelės tragedijos, mūsų nespaudė nervinė įtampa. Pasėkoje sumušėm ką turėjom.

Reziumė:

Sužaidėm tvarkingai, be rizikos gynime. Aišku, priekyje reikia tokias progas išnaudot.

Gaila, kad vėl praradom Lituano. Tikiuosi, kad trauma nebus tokia sudėtinga, kaip praeitais metais. Norėčiau pagirti debiutavusį už mūsų komandą lauke Donatą (Fighter). Taip pat visus kamuolius surinkusi Marčių ir Mirą (Brothers of Metal). Visi kiti irgi fighter‘iai.