Po gero lietučio susirinkom Grigiškių „Grand“ stadione.
 
FK „Kolobki“, mūsų mėgstamieji lentvariečiai, dar kartą įrodė, kad „laukiniai“ yra „laukiniai“ ir nesikeis jie niekada.

Rinkomės vangiai, kas per pirmas minutes aiškiai parodė, kad kai nėra Aurio arba Roko priekyje, ten trūksta aštrumo.

Šiaip žaidėm neblogai, netgi turėjom šiokią tokią iniciatyvą, bet nedidelę ir nieko pavojingo nei prie mūsų, nei prie jų vartų neįvyko.

Galima tik prisiminti momentą prie jų vartų, kai vartininkas, išnešinėdamas kamuolį, pataikė į Jurkų ir kamuolys nuo jo krūtinės atsitrenkė į virpstą.

Bet prie mūsų vartų kilo keli „požarai“. Po vieno iš jų teko atmušti kamuolį į kampinį. Keli nepavojingi smūgiai, tačiau leidom lengvai žaisti prie mūsų vartų. Kelis kartus pavojingai praradom kamuolį centre. Tai jau tampa mūsų pagrindinė bėda, kai patys atiduodam kamuolį priešininkui prie savų vartų. Labai keistai atrodo, kai Vitalka iš krašto pradeda bėgti į centrą ir kišti ten kamuolį. Arba kai Auris arba Kesha bando sukti varžovus netoli baudos aikštelės.

Gaila, kad įsivėlėm į teisėjo žaidimą, kai daug šnekėjom ir rėkėm, bet buvo sunku žiūrėti, kai jis švilpavo nesąmonės. Tačiau tikiuosi, kad daugiau tai nepasikartos ir žaisim ramiai ir tvarkingai.

Pirmo kėlinio pabaigoje pasirodė Auris ir tai iškart pasijautė. Atsirado žmogus, kuris geriau užsikabindavo už kamuolio ir pan. Galėčiau paminėti, kad jų vartininkas stovėjo užtikrintai. Perėmė visus kamuolius, kuriuos turėjo, antrų šansų mūsų puolėjams nepalikdavo.

Paskutinę minutę Auris galva, Miros stiliumi, pramušė, bet nepataikė į vartus.

Antras kėlinys prasidėjo puikiai, kai Auris rikošetiniu smūgiu pirmą kartą nuginklavo vartininką. 1:0.

Atsipalaiduot neturėjom nei minutės, nes jų atakos buvo pavojingos. Ypač kampiniai, nes jie turėjo dvimetrinį gigantą puolime. Teko ir man sužaisti kumščiuojant kamuolį kelis kartus.

Nervinė įtampa vis didėjo, grasinimai iš „Kolobki“ pusės tapo vis agresyvesni. Bet galima ir pasidžiaugti, kad pasiūlymai gauti į snukį jau girdimi ne po kiekvieno epizodo, o po kas antro.

Šiaip dėl „pendelių“, kur Brovkė sakė, kad buvo net du momentai, aš palaikyčiau teisėją, net keista. Nes tokie neaiškūs buvo. O Doncė, jei būtų nukritęs, Auris pirmajame kėlinyje, jei būtų nukritęs, tai tada galėjom kažką reikalaut. Bet tiek to.

Vienas momentas, kai Kesha su Shimu ėjo ant vieno kamuolio ir išvedė jų puolėją vienas prieš vieną, dar kartą įrodo, kaip svarbu šnekėti aikštėje. Tas pats buvo, kai Jurkus nukabino kamuolį nuo Aurimo galvos. Čia problema, galime ir sulaužyti vienas kitą.

Lauris turėjo puikią progą, kai po baudos smūgio pramušė į vartus, deja, silpnai.

Šiaip galvojau, kad rungtynės taip ir pasibaigs, bet Lauris, tampantis varžovų skriaudiku, padvigubino rezultatą. 2:0.

Po minutės galėjo įmušti ir dar vieną įvartį, tačiau Boria nusprendė neatiduoti perdavimo ir pramušti. Rezultatas liko toks pat. Dar po kelių minučių rungtynės pasibaigė.

Nepaspaudžiau rankos ne vienam iš varžovų ir teisėjui, nes man jie visi tikrai nemalonūs, o teisėjavimas buvo tiesiog tragiškas.

Pliusai:

Vėl nepraleidom.

Minusai:

Nešnekam.