1968 m. iki mūsų eros Olimpinis Dilgynės stadionas pasitiko mus saulės voniomis. Ryto komanda buvo rimtai nusiteikusi atimti taškus iš mūsų. Pirmas kėlinys buvo labai įdomus ir kažkoks neaiškus. Galiu paaiškint.

Pirmas svarbus dalykas – žaidėm prieš labai stiprų vėją. Antras dalykas – saulės vonios darėsi vis karštesnės. Marčius sau nebūdingais veiksmais stebindavo visą komandą ir tris momentus neaiškiais sprendimais nudžiugino Ryto komanda. Galima paminėti, kad po vieno iš jų, po kampinio, vos negavom įvarčio, tačiau etatinis kamuolio išmušėjas nuo linijos Boria vėl padarė savo darbą. O po antro, Ryto žaidėjai iš 16 metrų nepataikė į vartus. Kėlinio vidury atvyko Trojos skautai pasižiūrėti mūsų komanda.

Šiaip atakavom dažniau, bet finalinėse atakų stadijose variantai buvo tokie: a) nepataikom normaliai į kamuolį; b) pataikom į žaidėją; c) nepataikom į vartus; d) nieko nepadarom. Žaidimo nebuvo visai. Tik kažkokie pavieniai momentai, kurie jokio aštrumo priekyje nesukeldavo. Plius neaiškus žaidimas gynime. Prisipažinsiu, buvo nejauku vartuose.
Bet tiek to. Per pertrauką pasišnekėjom, įvertinom situaciją. Pamatėm, kad Rytas akylai stebi visus mūsų puolėjus ir saugus pradėjom žaisti aktyviau. Bet to, aišku, negana.
Dabar paminėsiu 4 momentus, kai pagalvojau, kad šiandien nelaimėsim.

1) Aurio reidas dešiniuoju kraštu, kai vartininkas ištraukė kamuolį iš artimo kampo;

2) Po minutės toks pat Donce Junior‘o reidas kairiuoju kraštu, kai sutrukdė ir gynėjai ir paskui vartininkas atmušė tą nelemtą rikošetą;

3) Ir Donce Sir. smūgis maždaug iš 8 metrų, kai kamuolys nusisuko nuo kojos;

4) Aurimo smūgis iš 16 metrų, kai ir jam kamuolys nusisuko nuo kojos.

Dar pagalvojau, kad būtų čia SFL aprašinėtojas, jis irgi nustebtų, kad visai neseniai iš tokių pozicijų įvarčius mušdavom, o šiandien visai nesiseka. Tuo metu dar pagalvojau, tai tokių momentų neįmušam, tai kokius įvarčius mes apskritai šiandien mušim?

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo.

Atėjo ta „Piatiminutkė“.

Jurkus savu stiliumi įsibrovė į jų baudos aikštelę, prieš tai suklaidinęs N gynėjų, pramušė į vartus, bet vartininkas atmušė kamuolį tiesiai į Jurkų nuo kurio jis paskui lėtai įriedėjo į vartus. Dar matėm, kad jų gynėjai bandė gelbėti situaciją, tačiau nesėkmingai 1:0. Pasidarė ramiau.

Tačiau po kelių minučių sugebėjom pražiopsoti jų ataką iš dešinės pusės 1:1.

Kaltę prisiimu ir aš. Paskui dar ilgai stovėjau, analizavau situaciją ir nusprendžiau, kad turėjau traukti. Bet nieko nepadarysi. Kaip ir daugelis iš mūsų pagalvojau, kad vėl tos nervingos minutės atėjo, tačiau po minutės ataką iš kairės uždarė Eima. 2:1

Norėčiau sustoti ir prie šio momento. Neatsimenu kas atidavė perdavimą, bet Marčiaus brolis privalėjo mušti įvartį pats. Bet įdėjo tiek pastangų, jėgų, minčių, kaip šiandien švęs pirmąjį įvartį už TEC‘ą, sugebėjo nepataikyti į kamuolį. Stovėdamas vartuose nenustebau, nes iš to, kaip klostėsi šis žaidimas supratau, kad normaliai mes šiandien neįmušim. Pasisekė, kad gulėdamas ant žemės sugebėjo paspirti savo ilgomis kojomiss, ačiū tėvams už tokį ūgį, kamuolį Eimai, kuris pasiuntė kamuolį į tuščius vartus. Štai po šio įvarčio pagaliau pabudo ir Rytas. Pagaliau atsirado noras žaisti. Nieko rimto jie nesukūrė, bet galima pagirti už pastangas. Paskutinę minutę buvo paskirtas labai pavojingas baudos smūgis prie mūsų vartų, tačiau apsigynėm.

Turbūt sunkiausias žaidimas. Sunkiai judėjom, praleistas įvartis, kur užmigau ir neišgelbėjau komandos, neaiškus kai kurių žaidėjų žaidimas, ypač kai prarandam kamuolį ir bandom aiškint draugui kaip žaisti, kuo pasėkoje 2 kartus praleidom pavojingas kontratakas. Vienu žodžiu 3 taškai kišenėje, o tai svarbiausia. Visus su pergale. Ruošiamės, Troja irgi labai stipri komanda. Bus įdomu.