Prieš rungtynes susirgau mistiniu Zibolio sindromu :-)
Kas tai per sindromas, man atrodo, visiems aišku.
Na, prie reikalo.
Atvykau į žaidimą, kai kažkoks vaikas maudė Boria, kuris iš nevilties bandė žaisti rankomis baudos aikštelėje, paskui subaudavo ir mes gavom įvartį.
Gerai, kad tas įvartis buvo įmuštas ranka.
Šiaip jautėsi kažkokia nervinė įtampa. Iš kur ji? – pagalvojau aš. Žaidžiam su komanda, prieš kurią labai lengvai laimėjome 1 rate?
Bet realijos lieka realijomis.
Tačiau kažkoks „neakcentuotas" „neakcentuoto“ žaidėjo perdavimas ir Mira savo stiliumi įkiša savo galvą.
Tikrai po tokio smūgio neįsivaizdavau, kad kamuolys atsidurs tinkle.
Dar prie įvarčio prisidėjo Kipšas, kuris, mano manymu, bombardavo vartininką ir teisėjas įvarčio neturėjo įskaityt. Bet teisėjas mūsų pusėje, valio. Kamuolys įkristų į vartus ir be Kipšo rolės, bet ateičiai geriau jau palikti tą smūgį ir negadinti Miros rezultatyvumo.
Kas toliau. O toliau prasidėjo linksmumai. Ne, neiškarto. Po 10 min.
O per 10 min. Rokas pavojingai smūgiavo šalia vartų, Artūro smūgis iš 10 metrų irgi šalia.
Ir štai prasidėjo Linksmi dalykai. Mus užspaudė ir susidarė toks įspūdis, kad centre mūsų saugų visai nėra ir jų atakos ėjo viena po kitos. Dar užmiršau pavojingą smūgį į skersinį, kai Boria leido pramušti maždaug iš 18 metrų. Nemalonūs kampiniai, baudos smūgiai prie mūsų vartų.
Vienas išėjimas 1x1, pastovios jų atakos kraštais, kai tekdavo paprakaituot. Vienu žodžiu visa komanda buvo tiesiog pasimetusi. Bet štai švilpukas ir 1 kėl. pasibaigė.
Per pertrauką pakoregavom žaidimą.
Iškart nuo pirmų minučių pradėjom aktyviai juos spausti ir tai davė vaisių. Kokių?
Ogi tokių, kad mes vėl per 5 pirmas minutes turėjom 3 šimtaprocentinius momentus:

1. Kipšas neįsivaizduojamu būdu iš 5 metrų nesugebėjo pataikyti į beveik tuščius vartus;
2. Mira po kampinio iš tų pačių 5 metrų davė dievams į langus;
3 Dar po kelių momentų Kipšas nespėjo pakišti galvos.

Stovėdamas vartuose jau pradėjau prakaituot dėl to kaip mes praleidžiam momentus.
Apie 25 minutes Fortūnos prie mūsų vartų nemačiau, tačiau įtampa ore niekur nedingo.
Vienas jų žaidėjas, kuris pridarė daug bėdų 1 kėl., atsigavo ir pradėjo taip pat aktyviai maudyt Mindaugą ir Kesha. Keshai įkišo du "klynus"! Po pirmo net pradėjo juoktis kaip tai jam gerai išėjo. Kuo toliau tuo nesusipratimai prie mūsų vartų kildavo dažniau.
Ne visi buvo pavojingi, bet jie nuolat atsirasdavo ir kėlė įtampą. Ypač kai kairiuoju kraštu pabėgo jų žaidėjas, kuriam paskui kamuolys nusipjovė nuo kojos ir atsitrenkė į mūsų virpstą. Dar keli momentai prie mūsų vartų kai teko paprakaituot kilo iš dešinės. Ir vėl epicentre tas mažiukas, be numerio, kairiakojis. Net pikta pasidarė, kad jis paimdavo kamuolį aikštės vidury, prabėgdavo apie 30 metrų ir dar spėdavo pora klynų įkišti mūsų gynėjams.
Vieną momentą pramiegojo Eima, kuris turėjo pasitikti saugą, bet to nepadarė ir tas momentas pasibaigė galingu smūgiu į mūsų vartus.
Negaliu nepaminėti vieno momento, kai Jurkus savo stiliumi praėjo puse aikštės, aš jau pagalvojau, kad tai įvartis, bet. Paskutinis gynėjas spėjo įkišti koją ir išmušti kamuolį toliau.
Buvau nustebintas.
Visas nerimas pasibaigė, kai Kipšas maždaug iš 17 metrų tiksliai padėjo kamuolį į kampą ir visiems pasidarė aišku.
Atslūgus įtampai Kipšas dar kartą prasibrovė per jų gynybą, bet dar kartą įrodė, kad gali mušti tik iš už baudos aikštelės.
2:0

Minusai:

Visiška tragedija po įmušto įvarčio pirmame kėlinyje.
Neįmušam

Pliusai:

Pergalė
Be geltonu
Pagaliau Vytas atsiprašė ir padavė ranka ne Kolobki komandos atstovui:-)))