Vien tas faktas, kad važiuojam į Lentvarį turėjo mobilizuot visus.
Aiškint dabar visas mūsų istorines peripetijas nėra reikalo.
Galiu pasakyti, tik tai, kad su šio miesto komandomis atmosfera ir ateityje bus tokia buvo vakar ir užvakar, ir iki Petro II laikų:-)
Susirinkom gerai, sąstatas stabilus, visose grandyse buvo tvarka.
Visas pirmas kėlinys praėjo liūdnai, jei jus būtumėte vartininkas :-)
Galvojau, kad su Žaibais buvo ramuma, bet apsirikau, ramuma buvo vakar.
Ką padariau, tai tik išmušinėjau kamuolį kelis kartus nuo laisvo smūgio atžymos.
Dabar apie puolimą.

Pirmas pavojingas momentas kilo apie 10 min., kai Lauris gavo perdavimą maždaug 5 metai iki vartų.
Pakišo koją, tačiau tiesiai vartininkui į rankas. Vis dar 0:0.
Mūsų atakos buvo rezgamos iš kairės ir iš dešinės.
Galbūt kartais perlaikydavom kamuolį ar paskubėdavom žaidžiami vienu lietimu.
Suprantu, kamuolys neaiškus, aikštė katastrofa ir labai sunku buvo suvaldyti jį.
Visi mūsų standartai, kampiniai, baudos ir t.t. buvo pavojingi ir visada kildavo kažkoks mažiau ar daugiau pavojingas momentas.
Kelis kartus Mira neišnaudojo savo šanso, vieną kartą kėlinio pabaigoje jis nesustabdė kamuolio.
Dar po vienos labai ilgos, atakos Donces smūgis per save, tačiau vėl vartininkui į rankas.
Tos atakos metu kamuolys apie 20sekundžių buvo kažkur šalia, bet tik ne vartuose.
Buvo gal kokie 5 bandymai nukreipti kamuolį į vartus, tačiau nesėkmingai.
Labai aktyvus buvo Rokas savo pusėje, net pavargau skaičiuot, kiek kartu jį priešininkai pargriovė.
Dar keli standartai, kai smūgis ėjo tiesiai į vartus, bet, deja, vėlgi vartininkui į rankas.
Jautėsi, kad turim įmušt, bet tas momentas vis neateidavo.
Kėlinio pabaigoje, mano manymu, įvyko lūžis, nes nuo 40 min. Kolobki žaidėjai pradėjo aktyviai verkti ir kažko reikalauti iš teisėjo.
Kaip tai viskas pasibaigė pamatysim vėliau.

Antras kėlinys prasidėjo kitaip.
Jau Kolobki komandos žaidėjai pradėjo žaisti aktyviau. Kelios pusprogės kilo ir prie mūsų vartų, kai aš nesusišnekėjau su Boria, greitos atakos kraštais ir vienas baudos smūgis iš 25 metrų, kai kamuolys praskriejo visai šalia skersinio.
Tačiau tai buvo viskas, ką parodė Kolobki tą dieną.
O mes, savo ruožtu, pradėjom vėl švaistytis momentais.
Lauris po Aurio perdavimo nesugebėjo pataikyti į vartus iš puikios pozicijos.
Auris pametė kamuolį beveik išeidamas vienas prieš vieną.
Roko galingas smūgis iš baudos smūgio.
Miros smūgis galva po kampinio, kai kamuolys praskriejo šalia vartų.
Ir štai, likus žaisti apie 20 min. aš pagavau kamuolį ir stipriai jį perdaviau Lauriui, kuris atidavė jį, rodos, Rokui.
Rokas pamatęs Laurį pavojingoje pozicijoje grąžino skolą ir rezultatas tapo 1:0 :-)
Štai čia ir prasidėjo:-)
Aš jau neminėjau, kad jų grasinimai ir psichologinis spaudimas visu rungtynių metų yra normalus dalykas.
Iškart po įvarčio vienas jų žaidėjų gauna raudoną už šnekas, dar po kelių minučių kitas gauna geltoną už šnekas.
Grasinimai teisėjui pasipildė iš visų pusių.
Rungtynės tapo maža karo zona. Jau ir mes sunkiai tvardėmės.
Galiu pasakyti, kad užteko proto neįsivelti į "bazaro" visą rutiną, nors labai norėjosi:-)
Per tą laiką mes vėl dominavom aikštėje ir sugebėjome laimėti, tik gaila, kad tik 1:0 :-)
Visada malonu laimėti principines rungtynės, ypač, kai žinai, kad šita pergalė, nors ir 1:0 daug saldesnė už 7:0:-)

Pliusai:

Puikiai sukovojom sunkioje aikštėje.
Vėl gi nepraleidom.

Minusai:

Neaiškus Aurio T. žaidimas, kai grįždavo į gynybą, pridarydavo baudų ir nenoras momentais pakovot priekyje.
Tikiuosi, tai buvo laikina.
Tomo sunkus žaidimas.
Progų švaistymas, ypač tokioje aikštėje, kai sukurti jas labai sunku.