Pirmos rungtynės šiais metais. Susirinkimas puikus, nuotaika irgi. Rungtynės prasidėjo atsargiai, bet matėsi mūsų potencialas daug didesnis, nes realiai techninis bei fizinis pasiruošimas mūsų komandoje daug geresnis. Gal tik kiek Kieša pridėjo barankių ant pilvo ir mano +6 kg labai jau tempė prie žemės ir jaučiau šiokį tokį diskomfortą.

Ilgai laukti pavojingų momentų nereikėjo. Pirmas pasižymėti galėjo Rokas, bet jo smūgiuotas kamuolys praskriejo  visai šalia virpsto. Paskui dar linksmiau. Roko prasiveržimas iš kairės pusės į dešinę, kur buvo pargriautas. Prie kamuolio Erne ir po jo smūgio vartininkas atmuša kamuolį tiesiai Eimai ant kojos ir 1:0.

Po šio epizodo Imperialas mus truputėli prispaudė prie vartų, tačiau kažkokių pavojingų epizodų nesukūrė. Čia norėčiau sustoti prie šių minučių, nes žaidimas buvo kažkoks chaotiškas. Paskaičiavot kiek kamuolių praradom prie savo baudos aikštelės? Ne? o reikėtų. Vienas Kieša kokius 3, prie jo prisidėjo Vaidas ir kiti saugai. Štai ir priežastis dėl ko jie tą atkarpą atrodė geriau. Mes patys tai sukūrėm.

Bet ir tuo sunkiu momentu turėjom 2 progas. Vieną Vaidas, bet jo smūgis buvo truputėli netikslus. Paskui Aurimo individualus prasiveržimas po kurio smūgio kamuolys pataikė į skersinį ir kurį taip nevykusiai paskui bandė pakartot Laure.

Pavojingiausias momentas kilo prie mūsų vartų tik tada, kai aš visai nevykusiai bandžiau gaudyti kamuolį, bet pasaugojo Doncė.

Antroje pirmo kėlinio pusėje išėjęs Donatas puikiai įsipaišė į rungtynes ir paliko labai gerą įspūdi. Dar vienas pavojingas momentas kilo po Aurimo prasiveržimo kairiuoju kraštu, bet išgelbėjo Imperialo vartininkas. Taip ir pasibaigė kėlinukas.

Antrą kėlinį išėjom labiau užsidegę nei varžovai. Kažkur ir ta, pirmo kėlinio, įtampa dingo. Žaidimas tapo ramus. Prie mūsų vartų viskas ramu. Puolime atakos tapdavo vis pavojingesnės ir ilgai įvarčio neteko laukti. Aurimas iš kelių metrų, po gražios mūsų atakos, pasiuntė kamuolį vartininkui tarp kojų į vartus. 2:0 ir tapo jau visai aišku who is kas šį vakarą.

Praėjo dar pora akimirkų ir po labai gražios atakos dešiniuoju kraštu Rokas į tuščius vartus pasiuntė kamuolį į vartus. Apie antrą kėlinį net nėra ką rašyti, nes viskas buvo mūsų rankose.

Jų atakos buvo tokios pat, kažką bando, bet be jokio aštrumo ir pavojingų momentų prie mūsų vartų beveik nebuvo.

Ketvirtą įvartį vėl įmušė Rokas, ir kas įdomiausia, gulėdamas ant žemės. Atkreipiau dėmesį į Laurio žvilgsnį, kuris, kaip supratau, nelabai matė kas įmušė ir labai „apsidžiaugė“, kad tai padarė Rokas. Mintyse turbūt jau suko galvą kur Nemenčinėje rasti bankomatą.

Štai tokios mintys.

Išskirčiau Paulių - monstras. Tokios fizinės būklės iš jo nesitikėjau.

Šiaip visa gynybos linija molodecai.

Dabar laukiam kitų rungtynių, seni pažįstami Legionas.