Kartu ir apmaudu. Sužaidėme vienas prasčiausių, jei ne prasčiausias, rungtynes šiame sezone. Nesiteisinu ir nieko neteisinu - visi atrodėm blogai. Labai blogai. Visada būna tokių juodų dienų, tik mums jos kažkodėl vis pasitaiko su komandomis, prieš kurias teoriškai turėtume rinkti taškus, kai Prelegentams, Fakyrams tampom nervus, o Aktą nugalim abu kartus užtikrintai. Kažkoks Lietuvos futbolo rinktinės sindromas...

Apie sudėtį. Mačui surinkom viską, ką radom. Prieš rungtynes juokavom (tada dar buvo linksma), kad galim vadintis "Karo veteranai". Vaidas atvažiavo su temperatūra, aš žaidžiau viena koja (kita vėl ištino ir dabar galvoju, jog Sabonis buvo teisus vis dėlto neišbėgdamas į aikštelę...). Atvyko ir Jurkus, kurį asmeniškai mačiau pirmą kartą šiame sezone. Neradom tik Pauliaus ir Maxo. Ir žinoma - keturių suspenduotų. Skaičiuojant realiai neturėjom penkių, o tai yra pusę komandos, starto sudėties žaidėjų. Bet žmonių netrūko. Mūsų buvo gal 15-16, Lics - 11.

Apie rungtynes. Galvojau ilgai nerašysiu, bet parašiau. Pradėjom įdomiai. Lics turėjo ne vieną progą įmušti, bet turėjom ir mes. Sanios smūgį iš oro vartininkas nukreipė į skersinį. Pirmi įmušėm mes. Vaidas dar kartą įrodė, kad baudos smūgius turi atlikti jis. Aišku, aukštesnis vartininkas greičiausiai būtų pasiekęs jam virš galvos skirdusį kamuolį arba jeigu varžybos vyktų stadione be duobių. Bet tai nesiskaito. Puikus Vaido smūgis ir 1:0.

Po įvarčio atrodėm tvirti padėties šeimininkai. Itin pavojingų progų nesukūrėm, bet buvom netoli jų. Bet... Visą sezoną sakau, kad mes padedame varžovams gintis. Dažnai perdavimus bandome atlikti už trijų žmonių ir dar aukštus. Jūs pažiūrėkit į mūsų sudėtį: Vaidas, Sania, Rokas, aš, Kipšas, Donce, Luuuris, Laurynas - kurie iš šitų atakuojančio plano žaidėjų gali sėkmingai kovoti dėl kamuolio antrajame aukšte? Juolab, kad varžovų gynėjai paprastai būna galva aukštesni! Jokios logikos. Praprasta, kaip du kart du: duodam kamuolį į kraštą, o ten Vaidas, Sania, Rokas be problemų apibėgs savo žmogų. Dėl perdavimų - futbolo esmė yra kuo trumpiau laikyti kamuolį (žinau, kad čia sulauksiu kritikos) ir atiduoti jį kuo mažiau rizikuojant, t.y. arčiausiai esančiam žmogui. Kai tai pradėsim daryti, galėsim pagalvoti ir apie sunkesnius elementus, bet dabar juos darydami tiesiog bergždžiai dalinam kamuolius varžovams...

Kaip tapo lygu? Visi kala prie kryžiaus Ernį. Taip, jis prarado kamuolį, bet abu centro saugai stovėjo vienas nuo kito per metrą. Perdavimo gal ir būtų nepasiekę, bet jei žaistų plačiau, būtų galėję bandyti jį perimti ar pražanga stabdyti varžovų ataką. O ji buvo labai paprasta. Tolimas perdavimas, kadangi Ernis buvo maždaug per 25 metrus nuo varžovų vartų, skylė gynyboje ir vienas pabėgęs varžovas ramiai įmušė.

Prasidėjo tai, ko nereikėjo. Kalbos. Tačiau, mano subjektyvia nuomone, toliau atrodėm pavojingesni už Lics. Nepamenu tiksliai kada, bet Sanios smūgį galva iš kelių metrų sugavo vartininkas, Laurynas taip pat galva smūgiavo šalia vartų. Tačiau įmušė Lics. Tiksliau mes patys. Po kampinio jų vienas žaidėjas sukėlė sumaištį tarp mūsų keturių ir gelbėdamas situaciją Kieša išvedė svečius į priekį 1:2. Smūgis į paširdžius. Tada dar vienas, kai vienas varžovas apvedė gal tris mūsų gynėjus ir įmušė iš aštraus kampo. Puolėm kaltinti Tėvą, bet visi pamiršo kad kelis kartus prieš tai jis tikrai gelbėjo komandą nuo pavojingų smūgių.

Mūsų žaidimas visai subyrėjo. Elementarios klaidos nutraukdavo mūsų atakas ir suteikdavo šansus varžovams. Tada įvyko tai, dėl ko už liberalus niekada nebalsuosiu per rinkimus... Vienas jų žaidėjas guli aikštės viduryje, kamuolys pas mūsų vartininką. Tėvas užsimoja mesti, bet pasigirsta varžovų šūksniai: palauk! vienas negali žaisti! Tėvas garbingai nusprendžia netęsti atakos, bet mostas jau beveik atliktas ir bandant kamuolį sustabdyti, jis nukrenta netoli nuo jo. Pamiršęs komandos draugų prašymus, prie kamuolio pribėga varžovų puolėjas ir nors visa mūsų gynyba stovi, kaip ir vartininkas, jis muša kamuolį į tuščius vartus. Sakykit, ką norit, gali pralaimėti ir 1:10, bet tokių įvarčių niekas nemuša... Gėda mums, kad žaidėme blogai, bet Lics dar didesnė gėda - už tokį "garbingo" žaidimo pavyzdį.

Dar surengėm kelias atakas. Donce pataikė į virpstą, o Eima iš poros metrų į užribį... Kamuolys skrido visur, bet ne ten kur reikėjo.

Išvados. Mums reikia trenerio. Kodėl? Todėl, kad net ir bloga tvarka yra geriau už jokią. Dabar aikštelėje žaidžia 11 trenerių ir dar kokie 5 būna užribyje. Visi turi savo žaidimo modelį, visi moko kitus, todėl ir kyla tos kalbos bei betvarkė. Jonas tikrai gali būti treneriu, bet jis yra per geros širdies arba ne visada būna varžybose. Jeigu sutariam, kad Jonas yra mūsų treneris, tai kokio velnio per varžybas mes visi būnam treneriais (save irgi įskaičiuoju).

Ateitis. Žinau, kaip sunku, bet tik po tokių skaudžių pralaimėjimų ir pasimato tikrasis komandos stuburas. Kas žaidžia, o kas įsižeidžia. Dar liko 4 mačai. Situacija tikrai nėra pati blogiausia. Privalom kovoti ir išsikovoti vietą A lygoje. Kad ir ką sakytumėt, tai yra kur kas įdomiau, nei rinkti taškus B divizione.

Ernestas. Po mačo pareiškė, kad nenori žaisti galiniu gynėju. Aišku, aš jaunesnis, tad atrodys kvailai, kad pamokslauju, bet jis teisus. Ernis yra vienas geriausių mūsų žaidėjų, bet tiesiog gimęs žaisti ne galiniu gynėju. Jis stengiasi (važinėja per pusę Lietuvos), aria kiekvienas varžybas, bet jo širdis neleidžia pirmu lietimu iš visų jėgų kamuolį spirti kuo toliau. Mano nuomone, Ernis turėtų žaisti arba priekiniu gynėju, arba, geriausia, atraminiu saugu. Futbole ši pozicija yra viena svarbiausių, nes čia atliekamas pirmasis perdavimas. O Ernis tą moka. Į paskutinio gynėjo poziciją galima pabandyti pastumti Aurimą B. Aišku, jeigu jis to nori. Mano nuomone, ten reikia labai ramaus ir patikimo žmogaus, o Aurimas B. toks ir yra.

Aprašymo autorius - Aurimas Tamulionis